Lyra yra muzikos instrumentas, priklausantis styginių instrumentų grupei. Tai vienas iš seniausių pasaulyje žinomų muzikos instrumentų, kilęs iš senovės Graikijos ir Viduriniųjų Rytų. Lyros istorija siekia tūkstantmečius, o ji dažnai buvo naudojama kaip palydovas poezijai ar dainavimui
Lyra - kilmė ir istorija
Lyra, senovinis muzikos instrumentas, pirmą kartą atsirado Mesopotamijos civilizacijoje, apie 3000 m. pr. Kr. Tais laikais tai buvo neatsiejama garbinimo ir religinių ceremonijų dalis, naudojama garsiuose renginiuose ir šventėse. Šiame kontekste pirmosios lyros forma buvo paprasta, susidedanti iš rezonuojančios įdubos ir širdies, pagamintos iš ožkos odos ar kitų natūralių medžiagų. Jos raida buvo stebima šimtmečius, siejama su kultūrų ir visuomenių pokyčiais
Per amžius ir kultūras jinai evoliucionavo įvairiai. Senovės Egipte jos puošyba ir struktūra įvairavo, širdelės greitai buvo padengtos metalais. Šis instrumentas dažnai vaizduojamas paveiksluose ir skulptūrose, parodantis jo svarbą egiptiečių kasdieniame gyvenime ir religijoje. Graikijoje buvo jinai naudojama ugdant jaunimą, o jos naudojimas dainose ir poezijoje buvo labai svarbus, nes poetai ją naudojo savo kūrybai išreikšti
Naudojo žinomi asmenys
Žymūs asmenys, tokie kaip Pitagoras ir Terpanderis, propaguodami lyros vartojimą, žymiai padidino jos augimą muzikos mene
Pitagoras savo harmonikų teorija nustatė muzikos ir matematikos sąsajas
Terpanderis, kuris, kaip manoma, buvo pirmasis kompozitorius, derindamas instrumentus ir melodijas, paliko mums gerai žinomą lyrinę muzikos tradiciją
Lyros sluoksnio ir medžiagos pokyčiai, įskaitant medžio ir metalo naudojimą, aiškiai parodo įvairių kultūrų instrumento pritaikomumą. Šios naujovės ir pokyčiai tęsėsi laikui bėgant ir paskatino modernų lyros naudojimą
Lyros struktūra ir rūšys
Šis senovinis muzikos instrumentas susideda iš įvairių dalių, kurių pagrindinis korpusas yra garsų pagrindas. Jos korpusas, pagamintas iš medžio arba metalo, turi savitą formą, kuri turi įtakos garsų rezonansui ir kokybei. Vieta, kur korpusas pritvirtintas prie rankenos, kuri yra laikomo įrankio dalis, užtikrina stabilumą ir patogumą naudoti
Lyros dalys
Kalbant apie širdies dalį, lyros dažniausiai turi skirtingo įtempimo stygas, kurios yra pagamintos iš skirtingų medžiagų, tokių kaip plaukai, sintezatorius ar metalinės vielos. Šie akordai yra išdėstyti skirtingo ilgio ir išdėstyti kampu kūno atžvilgiu, o tai daro didelę įtaką lyrų skambesiui ir melodijai. Yra kintamas akordų skaičius, o kiekvienos stygos vibracija sukuria unikalią harmoniją, pagal skirtingas muzikos tradicijas. Plagiato ir graikų lyros, atsiradusios skirtingose kultūrose, skiriasi ne tik struktūra, bet ir garsais bei melodijomis
Konstrukcija:
Tradicinių lyrų konstrukcija tai nedidelis, U formos arba pusapvalis instrumentas su dviem šoninėmis rankenomis (rankenomis arba „ragais“), prie kurių tvirtinamos stygos
Jos turi kelias stygas (paprastai nuo 5 iki 10), kurios gali būti įvairaus ilgio ir yra pritvirtintos prie korpuso. Stygos grojamos pirštais arba plektru (nedideliu pagaliuku)
Korpuse dažnai būna rezonansinė anga, skirta sustiprinti garsą
Garsas:
Lyrų garsas yra švelnus ir melodingas, tinkamas poezijos ir dainavimo palydai
Stygos gali būti derinamos skirtingai, priklausomai nuo tradicijų ir kultūrų, kuriose jinai buvo naudojama
Lyros rūšys
Pagrindinės rūšys, tokios kaip plagijuota ir graikų, pasižymi struktūra ir panaudojimu. Graikų kultūroje garsi graikų lyra dažniausiai naudojama melodingai maldai, o plagijuota dažnai pagal liaudies tradicijas yra skirta šokiams ir šventėms. Ši tradicijų ir struktūrų įvairovė parodo, kaip lyra naudojama skirtinguose kontekstuose
Senovės lyros
Graikų: Klasikinė, dažnai vaizduojama mene su vėžlio kiautu kaip rezonatoriumi
Egiptietiška: Turėjo stačiakampį rezonatorių ir buvo naudojama religinėse ceremonijose
Šumerų: Viena seniausių žinomų lyrų, paplitusi Mesopotamijoje
Vėlesnės lyros ir jų variantai
Viduramžių: Europoje viduramžiais buvo populiarus instrumentas, turėjęs įvairių formų ir dydžių
Keltų: Keltai naudojo ją kaip svarbų religinį ir socialinį instrumentą
Arabų (ūdas): Artimųjų Rytų lyra, turinti savitą formą ir garsą
Šiuolaikinės lyros ir panašūs instrumentai
Šiuolaikinės liaudies lyros: Daugelis šiuolaikinių kultūrų turi savo lyrų variantus, kurie skiriasi konstrukcija ir grojimo būdu
Arfa: Arfa dažnai laikoma lyrų giminaite, nors turi savitą konstrukciją ir grojimo techniką
Citara: Kitas lyrų giminaitis, paplitęs įvairiose kultūrose
Lyra tradicinėje ir šiuolaikinėje muzikoje
Archajiškas instrumentas vaidino pagrindinį vaidmenį tradicinėje ir šiuolaikinėje muzikoje. Giliai kultūrinėje įvairovėje kilusi lyra įvairiuose regionuose įgijo skirtingą paskirtį ir stilių. Tradicinėje muzikoje dažnai naudojama apeiginėse praktikose, vestuvėse ir festivaliuose, vaidindama nepakeičiamą vaidmenį pamaldose ir kultūros šventėse. Tokie pavyzdžiai kaip graikų Kretos ritmais arba arabų maqamat stiliumi aiškiai parodo, kaip šis instrumentas išlieka ištikimas ir gyvas
Šiais laikais jos reiškėsi ir įvairiuose muzikiniuose kontekstuose. Ne tik liaudies ir tradicinėje muzikoje, bet ir šiuolaikinėje kompozicijoje jos randa savo vietą
Kompozitorius Ludovico Einaudi supynė lyrų garsų harmoniją su elektroninės muzikos elementais, kurdami naujus ir įtaigius garsus. Jos užėmė vietą teatruose ir populiariojoje muzikoje, nors dabar atrodo kaip labiau hibridizacija
Muzikantas kaip Yo-Yo Ma, bendradarbiaudamas tarp kitų sistemos instrumentų ištyrė naujus režimus ir melodijas
Lyros nėra ne tik muzikos instrumentas, bet ir kultūrinio tapatumo bei tradicijų struktūros simbolis. Klasikinėje muzikoje skirtingi kompozitoriai koncerte įvedė jos vartojimą su dekoratyviais ir aštriais melodiniais efektais. Klasikinės muzikos kūriniuose naudojama kaip skambi paklodžių puošmena, sukurianti nuostabią garsų erdvę. Ji gilina jos panaudojimą šiuolaikiniuose kontekstuose, taip pat kviečia klausytojus pažvelgti į jos gyvus garsus ir grožį, demonstruojant instrumento potencialą įvairiuose stiliuose ir žanruose
Lyros istorija ir kultūrinė reikšmė
Senovės Graikijoje jos buvo ypatingai svarbūs instrumentai, dažnai siejami su mitologija, ypač su dievais Apolonu ir Orfėju, kurie laikyti lyrų globėjais. Jos dažnai naudotos poetų ir bardų, kurie jomis palydėdavo savo dainas ir pasakojimus vartodami dieviškuosius gėrimus. Graikai tikėjo, kad jų muzika turi galią nuraminti sielą ir sukurti harmoniją. Tokio tipo instrumentai taip pat egzistavo ir kituose regionuose, įskaitant Egiptą, Mesopotamiją bei Europos šiaurės kraštus
Lyros studijos ir praktika
Elegancijos ir muzikalumo derinys, reikalauja didelio atsidavimo ir rūpesčio iš tų, kurie nori suprasti ir ištobulinti šį instrumentą. Pirmasis žingsnis mokantis groti su ja yra intelektualinis ir fizinis instrumento supratimas
Praktikoje tonų ir moduliacijų žinių nepakanka - taip pat reikia ištirti emocinį jausmą, kurį išreiškia muzika. Įvairūs akordų skambėjimo metodai, tokie kaip arpedžas ir skalės progresija, suteikia pagrindą aukštesniam lygiui. Meditacijos dvasiniai metodai, tokie kaip kvėpavimas ir atsipalaidavimas, gali atlikti neišmatuojamą vaidmenį suteikiant protinį aiškumą net ir pervargę. Vedami meditacijos, skirtos lauke ir intravertiškai muzikinei veiklai, muzikantai gali prasmingai pasirodyti viešose erdvėse
Dainos pasakojimas ir muzikinės analizės jausmas gali padėti suprasti, kaip grojama lyromis. Dalyvavimas muzikinėse bendruomenėse ar paskaitose ir seminaruose gali padėti užmegzti ryšį su kitais muzikantais. Tokiuose renginiuose ne tik išmokstama naujų technikų, bet ir randama motyvacijos bei įkvepimo tikėti muzika
Lyros reikšmė šiandien
Šiandien lyra dažniau sutinkama tradicinės ar senosios muzikos ansambliuose, kai kurie muzikantai ją naudoja eksperimentinėje muzikoje ar istorinio atkūrimo projektuose
Trumpai tariant, lyros studijos ir praktika reikalauja įgūdžių ir atsidavimo, kurį taip pat galima rasti kitų muzikantų ir mokytojų pasiūlymų ir patarimų pagalba. Turėdamas kantrybės ir sunkaus darbo kiekvienas muzikantas galės rasti savo vietą muzikos pasaulyje per lyros konkursus ir renginius
